Įprasta diena, pietūs, reiktų keltis. Sapnavau kitą gyvenimą, jis mano, bet tuo pačiu neapsakomai tolimas. Sapnai - nepasiekiama realybė, jie tikresni už tikrovę, didesni už visatą, bet trapesni nei stiklas, skylantis nerimo varomo krumplio paliestas. Sustabdyti laiką, atidėti rytojų, pratęsti dabartį, nieko daugiau nereikia. Galbūt dėl to savižudybė taip vilioja mus? Reikia keltis. Krūva drabužių trukdo kojas statyti ant žemės. Pirštai jau liečia sukimo popieriuką. Pažįstamas jausmas. Iš pradžių buvo sunku priprasti, bet smegenys plastiškos - prasiverčia ir be visų pirštų. Pirštų. Pirštų. Pirštų... Gerai, dabar tikrai galiu sau leisti parūkti. Nors sukti pradėjau prieš tai, aš sąmoningai nukreipiau savo mintis. Nesvarbu, rezultatas tas pats. Išeinu į balkoną, jau temsta, saulė mirgant leidžiasi už kaimynų didžiosios pušies. Gražu. Norisi norėti verkti, liudna muzika tam padeda. Kanapių dūmas švelniai dirgina plaučius, malonu... Viduje atsiranda ramybė, šiluma, nerimas slūgsta. Prisimenu sudėjęs likutį, reikia pilnai išnaudoti. Jaučiuosi gerai, staiga pradedu galvoti apie save prieš kelis metus. Žvilgteliu į ranką, taip, randas vis dar ten. "ELI". Everything lies inside - viskas slypi viduje. Tai išliko tiesa, tai visada išliks tiesa. Įsipjauti netyčia yra lengva, tai daryti valingai kas kita. Peilis turi būti aštrus, geriausia naujas, jį reikia sterilizuoti, pasiruošti popieriaus kraujui sugerti. Skausmas - keistas jausmas, tiek pat nemalonu, kiek realu. Pažadėjau sau daugiau neužsimti šiuo hobiu, vis vien neturiu kuo papildyti. Pitagoro trikampis, miškas neaiškiai apibrėžtų linijų ir priminimas sau. Išties - nesvarbu ar pasaulis egzistuoja ar ne. Ką mes jaučiame, ką mąstome, juk visa tai nėra pasaulis - tik jo projekcija mūsų sąmonėje. Tikrojo pasaulio nieks nėra regėjęs, tai neįmanoma, todėl tiesiogine prasme viskas slypi viduje. Trečia valanda nakties, užmigti sunku, bet norisi. Išgeriu melatonino tabletę. Pietūs. Temsta. Nerimas. Pietūs. Temsta. Nerimas. Karts nuo karto pasijaučiu gerai, taip, kaip įsivaizduoju idiotai jaučiasi kasdien. Tuomet užeina keistas jausmas - pasiilgstu destruktyvių minčių. Noriu norėti verkti, trokštu trokšti mirti. Jaučiuosi lyg Sizifas stumdamas akmenį kalvan, bet savo noru leidžiu jam nusiridenti. Tikslas yra viršūnė, tačiau aš nenoriu jos pasiekti, aš noriu jos siekti, nes už jos slypi dar nematytas reljefas, kuriuo keliauti reiktų mokytis. Pietūs. Reikia. Temsta. Nerimas. Ištrūkti. Pietūs. Temsta. Nerimas. Laisvė...