Jaučiuosi aš kaip milžinas vienutėj,
Nežinodamas nei kas jis toks, nei savo dydžio.
Ir užsidaręs jis savoj širdutėj,
Ieškodamas savo pasauly plyšio.
Dėja, nėra ten jokio plyšio,
Ir už plytų plytos stūno.
Nesurast tam milžinui teisybės,
Nepajaust jam niekad malonybės.
Ir taip ilgai, jau koki šimtą metų,
Nesupranta milžinas savųjų pirštų:
Nei iš kur jie atsirado,
Nei kur juos dėt kai nori tik tai bado.
Kodėl mirtis laikoma kaip nubaudimas?
Juk mirtis - tai paprastas dalykas,
Tai tik laikas keistis šiam pasauliui,
Milžinus pabodusius pakeist kitais šiam baliui.
Ir tas milžinas tą puikiai supratęs,
Negalėjo apsispręst - ar mirti.
Ar duoti žemę sekantiems?
Ar dar gyvent ir maistą virti?
Juk vistiek bus milžinų toj žemėj,
Ar tai aš, ar jis, koks skirtumas?
Tai nusprendė mirti milžinas...
Tačiau jam mirus - aš ir vėl gimiau.
Ir vėl idėjas tokias maitinau...