Kai kitų žmonių mintys,
Iš lėto, bet nesustojant.
Kai jausmai iš išorės kyla
Ir patenka į vidinę tylą.
Kai žmonės lyg ir supranta,
Tačiau prasmės tavo žodžiuos neranda.
Kai akys aplinkuj kiekvieno,
Už bausmę skaudesnės tėvo.
Atrodo gyvent nesinori,
Tačiau kas tas gyvenimas?
Visa tai atrodo taip toli...
Lyg aš negyvenčiau savim,
O lyg aš jausčiau tavim.
Kada visa tai baigsis?
Ar iš viso yra pabaiga?
Ar kadangi aš esu visas pasaulis,
Ir visumą savo galiu tik matyt,
Mane nužudys ši apgaulė?
Ar yra prasmė keistis,
Jei kitas yra jau pakeistas?
Ar yra prasmė žūtį,
Jei vistiek atgimsi nuteistas?