Kartą vieną gyvenau,
Ne mažiau ir ne daugiau.
Buvo visko, tiek smagaus, tiek tragiško.
Bet neparašiau tau, žmogau, jokio laiško.
Jame bučiau išsakęs kaip jaučiaus.
Tik neradau kam jį rašyt, tačiau
Pasakyti ką turėjau daug.
Minčių išvyti negalėjau lauk.
Minčių apie tai - ką padariau,
Tiek sau, tiek tau, kad jaustumeis jaukiau.
Dariau tai, nes gyvenimo man neužteko,
Bet poto, visko man pakako.
Nesiūlau mirti sąvaja ranka,
Juk nėra šlapia tavo kakta.
Kitų sprendimų tu turi,
Neveltui juk tu taip ari.
Dabar vėlu, jau viskas padaryta,
Bet prisimenu aš ta malonų rytą.
Žolė liete mano šaltas kojas,
O aš laukiau kol širdis kažką atras.
Neatrado nieko, viskas todėl taip ir baigės.
Neverk, žmogau, dėl nieko. Juk, mano raidės -
Tai tik įspejimas kaip gyvent nereiktų,
O ne kalba, kuria tave motina peiktų.