LT

Aš dažnai apie tai pagalvoju,
Kaip gera mums būti kartu...
Aš dažnai apie tai negalvoju,
Bet noriu su tavimi vaikų.

Mes sukam viens aplink kitą,
Kaip juodųjų bedugnių pora.
Niekad viens kito nematom
Ir mūsų meilė niekad nebus dora.

Kai lietus jus laistys broliai,
Nenueikite per toliai.
Kai griaustinis gąsdins sesę,
Kvieskit mamą, kvieskit tetę.

Kai aš naktį tavo globy prabundu,
Ir visus atsakymus randu,
Didžiausiom gyvenimo paslaptim,
Ir būnu tuomet su viltim...

Aš noriu žinoti ką tu jauti,
Aš noriu skęsti kai tu plauki...
Tu nori plaukti kartu su manim,
Tu nori, kad aš dalinčiaus jausmų dalim...

Kai kitų žmonių mintys,
Iš lėto, bet nesustojant.
Kai jausmai iš išorės kyla
Ir patenka į vidinę tylą.
Kai žmonės lyg ir supranta,
Tačiau prasmės tavo žodžiuos neranda.
Kai akys aplinkuj kiekvieno,
Už bausmę skaudesnės tėvo.

Meilės kupinas žmogus...
Kas tai per ironija?
Kai visos viltys savos žus,
Tada tik dings šita agonija.

Jaučiuosi aš kaip milžinas vienutėj,
Nežinodamas nei kas jis toks, nei savo dydžio.
Ir užsidaręs jis savoj širdutėj,
Ieškodamas savo pasauly plyšio.

Verti pasauli tu mane,
Slėpti savą širdi savyje.
Giliai, giliai, kad nieks nerastų,
Ir manęs po ąžuolu nekastų.

Pasaulyje trūksta gerų žmonių,
Kur jie visi dingo?
Mums netrūko lavoninių,
Kai liga prilindo.

Aš jaučiu kaip mano mintys slūgsta,
Aš jaučiu kaip man rutinos trūksta.
O gal rutina nužudo mus?
Paima mūs laimę ir dalina ją perpus?

Ateitis ir praeitis, argi ne tas pats?
Keliautojas laiku, visada tą patį ras.
Ar žmogus bus, o gal ir ne,
Visur tokia pat depresija.

Ar tai pasaulis žmogui ligą duoda?
Ar tai žmogus pasaulyje liga?
Ar tai žmogus sau rauna plaukų kuodą?
Ar tai pasaulis veda jį šita vaga?

Palauk manęs,
Kai būsim išskirti mes amžiams.
Palauk manęs,
Kai tu dėkosi meilės tvarsčiams.

Poeto sielą minioje atskirsi,
Bet po prisilietimo pasimirši.
Talentą jo tu pastebėsi,
Bet pasakyt nesugebėsi.

Pokytis žmogaus didžiausias priešas,
Nesvarbu koks ir kiek nemažai liesas.
Nepasigelbėsi nuo jo vaistais,
Smegenis nerimas vadins namais.

Aš noriu jausti skausmą,
Nes kitaip - aš niekas.
Aš noriu jausti skausmą.
Nes be jo - tik niekas.

Moterys pasaulio šio,
Jums žmonės rožes dovanojo
Ir žodžiais širdį smaginančiais vadino,
Nedinkit iš pasaulio pykčio kupino.

Tavo seilę burnoj turėti norėjau
Ir kęsti kartu kančias tau padėjau.
Sulauk su manim pilnaties, brangioji.
Ir išsipildys svajonė kurią širdy tu nešioji.

Jaučiu aš vienišumą,
Nors ir esu mylimas.
Jaučiu aš pranašumą,
Nors ir esu nieko vertas.

Nebežinau aš ką daryt,
Nors niekada ir nežinojau.
Ką tau apie mane manyt?
Gerų žodžių aš bijojau.

Aš kartais žodžių jokių nerandu,
Kai plaukus tavuosius pirštais suku.
Jausmai manyje užgožia tikrovę
Ir skatini, meile, tu jų įvairovę.

Labas, Auste, kaip laikais?
Ar neprailgo gyvenimas tavasis
Momentais visiškai menkais?
Ar esu aš tau ta skanioji žuvis,
Po sparnu paslėpta grobiosios žuvėdros?

"Viskas bus gerai" pasakė man žmogus.
Ar jis mato ateitį kaip sinoptikas orus?
Kodėl tokios idėjos stiprios, bet idiotiškos,
Žmonėm kyla, kurie patyrę to nėra niekados?

Šmeižtas baudžiamas visuomenės,
Prie pat su prievartavimu mergelės,
Turėtų būt ir ne žemiau,
Nes tai nusikaltimas nemažiausio lygio,
Ir kasa žmones prie duobės nuo vingio.

Kartą vieną gyvenau,
Ne mažiau ir ne daugiau.
Buvo visko, tiek smagaus, tiek tragiško.
Bet neparašiau tau, žmogau, jokio laiško.

Neturiu aš daug ką pasakyt,
Tiesiog be žinučių tavo,
Nežinau aš ką daugiau daryt.
Mane jos tiesiog saugo.

Sutikau aš ją prieš dieną, ne daugiau.
Jai jausmus suteikti žymiai paprasčiau,
Nei priimti mielą komplimentą ar kelis.
Širdis manoji sutrupėjo į dalis.
Ne iš sielvarto - iš laimės,
Suteiktos man net be kainos.

Minecraft'ą žaidžia tobulai,
Miršta nors ir neretai
Ir itemus praranda atsitiktinai,
Bet turi ji gyslelę to žmogaus,
Kur klaidą darant nenubaus.

Aukštai danguje,
Kur pušų tik viršūnės,
Mano galvoje,
Siaučia mintys, ne klajūnės.

Įprasta diena, pietūs, reiktų keltis. Sapnavau kitą gyvenimą, jis mano, bet tuo pačiu neapsakomai tolimas. Sapnai - nepasiekiama realybė, jie tikresni už tikrovę, didesni už visatą, bet trapesni nei stiklas, skylantis nerimo varomo krumplio paliestas.

Kalbėjom mes tą vakarą ramiai ir nuoširdžiai,
Laiką leisdami visai linksmai.
Jis baigės, daug greičiau nei numatyta,
Tačiau visur galiojimo data yr parašyta.

Žmogus nėra gėlė,
Jo kambarys - tai tik dėmė.
Dėmė, kuri suteikia šilumos,
Kuri saugi bus visados.