Nebežinau aš ką daryt,
Nors niekada ir nežinojau.
Ką tau apie mane manyt?
Gerų žodžių aš bijojau.
Jie skaudina daugiau, negu blogi.
Lyg būtų žmonės jie nuogi,
Giliausias ašaras ištraukdami...
Nebeturiu aš jau minčių,
Kas buvo atmintis - pražuvo.
Ir nebeatstatysi jos iš šipulių,
Kai už gyvenimo užkliuvo.
Mažiau beprasmiškų idėjų
Galvoj vaikelio metų dviejų,
Nei galvoje - toje kur myliu.
Mirties aš nebijau,
Nes ji manęs nebijo.
Po melo antklode mačiau,
Kaip amžiams žmogui dangus lijo.
Mirtis - neaktuali yra idėja,
Kai išmatas kiti pro langus lieja.
Laimė žmogui baimę sėja.