Palauk manęs,
Kai būsim išskirti mes amžiams.
Palauk manęs,
Kai tu dėkosi meilės tvarsčiams.
Palauk manęs, nes taip jau susiklostė,
Ir nežiūriu aš į taviškį rankų mostą.
Palauk manęs, nes laukti mes ir sukurti,
Palauk manęs, nors mes ir norim būti nudurti.
Jaučiu aš skausmą jausdamas tave,
Tie peilio ašmenų jausmai einant šiaip gatve.
Palauk manęs, nes laukti aš jau negaliu.
Palauk manęs, nes noriu aš atrodyt padoriu...
Kai šaltas vėjas verčia jausti speigą,
Arba kai kojų pirštai tirpsta liečiant sniegą,
Palauk manęs, nes tu stipresnė už mane...
Palauk manęs ir šoksime mes danguje.