Sutikau aš ją prieš dieną, ne daugiau.
Jai jausmus suteikti žymiai paprasčiau,
Nei priimti mielą komplimentą ar kelis.
Širdis manoji sutrupėjo į dalis.
Ne iš sielvarto - iš laimės,
Suteiktos man net be kainos.
Tuomet išvydau meną jos,
Neesu aš matęs tokios kurybos tobulos.
Ji sukelia jausmus net užsimerkus,
Kaip žvaigždžių nuklotas vasaros dangus.
Sakiau: "šaunuolė Tu, tik nenustok,
Tapydama mintis blogas pro langą šluok."
Kaip man tokiam, nedideliam ir paprastam,
Gyvenimo blogybių prispaustam,
Lygintis į tokį angelišką darbą,
Prisiauginti reikia, ir ne vieną, kaklą.
Kad pasiekčiau aš tave, tai tik sapnuos realybė,
Ne kaip tavo širdyje ta paslepta dorybė.
Susitiksim mes dar kartą bent jau vieną,
O galbūt netgi kas antrą dieną.
Jei tu rasi manyje gyslelę to,
Kas leistų taip matyt, kaip aš sielelę tavo.
Nesijaučiu aš vertas visiškai
Tavų jausmų, parduodamų brangiai.
Tik kurk ir plėsk pasaulyje ramybę,
Sutvarkyk žmones nuviliančią kasdienybę.
Nes mes gi ne tokie kaip Tu,
Matome akiračiu, išties mažu.
Praplėsk jį man nors kiek daugiau,
Nei pats aš sugebu kai aš rašau.
Ačiū tau kolkas už viską ką išvydau,
Tave pamatęs - kaip gėlė pražydau.
Nenustoki skleisti laimės šios karštos,
O aš turbūt sakysiu tau labos,
Kad sapnuose galėčiau išbandyti,
Tavąją pasaulio kryptį.