Žmogus nėra gėlė,
Jo kambarys - tai tik dėmė.
Dėmė, kuri suteikia šilumos,
Kuri saugi bus visados.
Taip buna normaliems, tik ne visi taip jaučiasi...
Kai tuščias butelys į kitą braukiasi,
Saugumas greitai virsta nerimu,
O žmogus telieka kaliniu.
Tarp tų sienų keturių,
Nors ir duris atsidaryt galiu,
Jaučiuosi aš, ir ne minutei,
Belaisvis savo sukurtoj vienutej.
Norečiau būti aš gėlė,
Pastovumas jai nenuodėmė.
Ieškot nereiktų kulminacijos
To gyvenimo be motyvacijos.
Kaip ironiška išties,
Kad visi mes po mirties,
To bijodami ar trokšdami,
Gėlėms auginti ariami.